Tarp skausmu i garbe

šleisdamas i žmones savo mylimiausia kudiki, kam gi ji pašvesiu? Musu garbingoji diduomene jo nesuprastu; seniai išvariusi iš salionu savo tevynes liežuvi, moka jo tik tiek, kad su tarnais susišneketu; ant galo neturi kada jo gerai ir išsimokinti, padejusi nemaž laiko ant prancuziškos, vokiškos ir kitu kalbu. Gal nekurie ir pagirs teorijoje mano gerus norus, bet daugiaus iš ju reikalauti, rodos, butu dar par anksti.